- klaikybė
- klaikýbė sf. (1) DŽ, klaikỹbė (2) NdŽ, kláikybė (1) 1. klaikus daiktas, baisybė: Kaip ir genio tauškėjimas galėjo ją nuo visų miško klaikybių išgelbėti J.Bil. Mačiusieji pasakojo klaikybes Vr. Žiūrovų salės magnetas pasirodė esąs stipresnis, negu scenos tragingosios klaikybės rš. 2. begalės, daugybė: Klaikýbė svieto prisirinko Kp. Kláikybė dykavidurių žiedų! Kp.
Dictionary of the Lithuanian Language.
